- išteisinti
- ištéisinti tr. 1. LL265,269, NdŽ, KŽ įrodyti esant teisų, laikyti nekaltu, apginti: Aš išteisinu antvyskupį, jis turėjo teisę patvirtinti naują draugiją Blv. ║ refl. SD148, Sut, N, Š, LL265, Rtr pasiaiškinti dėl savo elgesio, įrodinėjant savo teisumą: Versk an manę bėdą ir išsitéisysi Pv. Jau neišsiteisysi, aš tave paduosiu in sūdą (ps.) Brt. Nuvestas ant kartuves, jis sako: duokit gi man išsitéisint BM15(Skp). Dieną prokuroras atvykęs paprašė išsiteisinti TS1899,4. Tad esi kaltas ižtéisintis jam ižg to DP296. Neišmetinės ten (per paskutinįjį teismą) tokių nuodėjų, iš kurių galėtumi išsiteisinti P. | Turu dar išsiteisinti, dėl ko aš rašau: darbun-si, dirvo-si Jn. 2. DŽ1, NdŽ, KŽ, Krs pripažinti teisiamąjį esant nekaltą, nebaustiną: Maloningas teismas ištéisino kaltininką Š. A tu negalėtumi stoti mun už advokatą, kaip noris ištéisyti muni? Kv. Sūdas tą žmogų neva išteisino, ale ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo BsPIII9. Nežinau, kaip nuteis, bet tikiuosi išteisinama Žem. Išteisinamąjį sprendimą Berlyno aukščiausioji teismo įstaiga patvirtino B.Sruog. 3. bažn. laikyti teisiu, nenusidėjusiu, atleisti kaltes: O teip patis vienas intikėjimas nė vieno neižtéisys, nė vieno neižganys DP227. Nes iš savo žodžių (pagal tai, ką esi kalbėjęs) būsi išteisintas ir iš savo žodžių būsi pasmerktas SkvMt12,37. 4. Š įrodyti, pagrįsti tinkamumą: Tarp Jauniaus terminų yra nemaža tokių, kurie sunku, bent man, išteisinti žmonių kalbos dėsniais J.Jabl. Reikia ištéisinti žėdną žodį J. 5. pripažinti esant leistiną, nesmerktiną: Ieškojimas laimės kaipo priežastis bėgimo į Ameriką yra neišteisinamas V.Kudir. Apsileidimą gali išteisinti sunkus gyvenimas TS1897,6. 6. refl. įvykti, pasitvirtinti: Neužilgu paregėsi, argi mano žodžiai neišsiteisins I. Vis (visa) išsiteisino, idant išsipildytų raštas brš. \ teisinti; apteisinti; atiteisinti; įteisinti; išteisinti; nuteisinti; pateisinti; prasiteisinti
Dictionary of the Lithuanian Language.